Naujienos

2009 02 03

Mindaugo įspūdžiai! Pilnas antros varžybų dalies pasakojimas (atnaujinta)

8-as etapas. Lietuvio ir Meksikiečio tandemas

Po poilsio dienos  startuoju gan anksti, keliolika minučių po 5 val. ryto, dar tamsu... Nemalonus, žvarbus vėjelis pučia nuo Ramiojo vandenyno, darosi šaltoka. Po geros valandos pradeda švisti ir tai šiek tiek pakelia nuotaiką nors virš mūsų susikaupę debesys neleidžia prasiskverbti šiltiems saulės spinduliams. Likus iki starto kokiems 40km po truputi kylam į kalnus ir po keliolikos minučių pravažiuojam debesų lygį. Va čia jau atsiveria fantastiški vaizdai... vynuogynai, kalnai ir tarp jų įstrigę debesys kurie jau po mano kojomis, nuostabu... Prieš startą pagerėja nuotaika ir dingsta mieguistumas (įkalu ampulę „Shleha":), spėju ir sušilti. Trasa kieto grunto tačiau labai slidi ir pavojinga. Dulkių daug nėra, tačiau visą laiką važiuojame serpantinais kur vienas kelio kraštas visada atrodo nejaukiai (bedugnės ir kalvoti skardžiai) Nuo starto suprantu kuo gresia ir pasirenku man saugų tempą. Praktiškai minam vienodu greičiu su savo bičiuliu iš Meksikos. Netrukus pamatau stovint keletą dalyvių kurie stengiasi padėti vienam lenktynininkui kuris nulėkė nuo skardžio ir griuvo ant uolų. Vaizdelis ne koks, bet kadangi jis buvo gan tolokai nuo kelio (apie 100m ) tai padariau išvadą, kad dalyvis bandė kirsti trasos dalį nevažiuodamas serpantinais, bet važiuoti bekele ir „sutaupyti" keletą šimtų metrų... na kas kaip bando save ir kitus apgauti...

Privažiuojam kuro užpylimo zoną prie kurios susirinkę daug žiūrovų ir mano draugelio meksikiečio žmona su drauge. Pasidalinę dienos nuotykiais ir po kelėtos tradicinių nuotraukų su vietiniais startuojam toliau. Vos po kelių posūkių padarom klaidą ir pasukam kitu keliu negu turėjome (supratome po kelių kilometrų, kadangi neatitiko legendos ženklai su keliu ). Pradedu juoktis kai stabtelėjęs atsisuku atgal. Pasirodo dar kokie penki dalyviai nugrybavo paskui mus Sugaišom gal kokių 15 min kol atradom tinkamą kelią...Sėkmingai pasiekėm finišą, tačiau po jo savo bičiulio nebesutikau...atvažiavęs į bivacą mačiau tik jo motociklą kuris stovėjo prie kitų transporto priemonių kurių varžybos jau baigėsi...suprantu, kad jo mocas greičiausiai sugedo ir jis nebetęs varžybų. Gaila... na, bet Dakaras yra Dakaras

9- etapas. Marsas

Pirmoji greičio ruožo dalis buvo gan varginanti, nes reikėjo „kovoti" su akmenuotais keliukais ir akmenuotais laukais, kuriuos praminiau „marsu" žemė raudonai violetinės spalvos ir  nusėta plytos dydžio akmenimis. Atkarpa netrumpa gal kokių 60 km ir tie akmenys baigia mane "užgrūzinti" nes vėl prasidėjo kairiosios rankos skausmai... vėliau tenka važiuoti įprastomis upės vagomis ir siaurais keliukais. Antroji dalis kur kas įdomesnė, nes tenka važiuoti dykuma ir įveikinėti smėlynų spąstus. Vietomis trasa eina per smėlėtas lygumas kur greitis kur kas didesnis nei pirmoje varžybų dalyje... ir čia prasideda supermeno pasirodymai taip praminiau savo triuką kai keletą kartų važiuojant, rodos visiška lyguma staiga pamatai poros metrų pločio gilų vandens išplautą griovį, sustabdyti nėra šansų...lieka antras ir vienintelis variantas tai atsitraukus atgal, atsukti „gazo" rankeną ir bandyti peršokti. Deja, tai pasiseka ne visada, nes „perkėlus" priekinį ratą dažnai galiniu pataikai į tokio griovio briauną ir nuo aštraus smūgio galinė motociklo dalis pakyla į orą... beje vairuotojas taip pat ir tik sėkmės reikalas ar tu persiversi per priekį ar ne.. žodžiu man tą dieną teko patirtį tokį „džiaugsmą" gal kokius tris kartus ir visi jie buvo sėkmingi (vakare pabendravus su profais jie man paaiškina, kad tokios vietos yra ypač pavojingos ir kad daug „kietų" lenktynininkų praeityje yra patyrę skaudžių avarijų ir perspėja, kad būčiau ypač atidus.).

Vieną iš waypoint‘ų turiu pravažiuoti visiškai šalia Ramiojo vandenyno kranto. Nuotaika gera, nes vaizdai tikrai fantastiški...netoliese netrukus ir pamatau klaidžiojančius dalyvius, nes susijungia vienoje lauko „sankryžoje" gal kokie 6 keliukai ir legendoje gan neaiškiai pažymėta kuriuo reikia važiuoti. Na bet po kelėtos minučių diskusijų bendrai nusprendžiame pasirinkti rodos tinkamą kelią. Po kiek laiko įsitikiname kad sprendimas buvo teisingas... judame finišo link...

Žodžiu „step by step" renku patirtį kasdien susidurdamas su naujomis dangomis ir kliūtimis ir tai mane veža

10 - etapas. Rūkas.Stresas.Kopos

Pasak organizatorių šis etapas buvo traktuojamas kaip pat sunkiausias visame ralyje, todėl jo laukiau su nerimu. Atsikėlęs ryte suprantu, kad jau padariau klaidą, nes vakar neprisipyliau kuro važiuojant pakeliui iš 9 -ojo etapo. Iki greičio ruožo starto apie 20 km ir skirta laiko gan pakankamai (45min, tikriausiai organizatoriai numatė dėl tokių kaip aš laiko rezervą ), kad spėčiau nuvažiuoti į miestelį ir prisipildyti pilnus bakus kuro. Miestelis kitoje pusėje ir iki kolonėlės apie 15km į vieną pusę asfaltuotu keliu. Taigi spaudžiu iki kolonėlės...Ojjjjeeeee! išsigandęs sušunku kai perjungus pavarą ir atsukus rankeną motociklo galinė dalis slysteli tarytum bučiau norėjęs driftinti. Suprantu, kad rytinė rasa nuklojo asfaltą kuris velniškai slydus ir dar tas prakeiktas rūkas per kurį negali normaliai kelio matyti. Pradedu nerimauti ar važiuodamas lėtesniu greičiu nepavėluosiu į startą...

Laimei atvažiuoju keletą minučių prieš... bet čia pasirodo niekas net nesiruošia startuoti. Visi dalyviai pastatę mocus ir ramiai sau sėdi, o kai kurie atsigulę ant smėlio ir miega. Na jo, galvoju, kas čia per velniava?!  prieina vienas iš organizatorių ir paaiškina, kad startas atidedamas mažiausiai vienai valandai dėl rūko, kuris trukdo pakilti malūnsparniams kuriais suteikiama pirmoji pagalba. Vėliau paaiškėja, kad startas atidedamas dar valandai...atsisėdę ant smėlio bendraujame su Einars ir kitais ralio dalyviais. Į galvą lenda visokios mintys dėl šiandieninio dopo... žinojau, kad jį sutrumpino beveik 200km, bet tas vėlyvas startas ir tie paskutiniai 70 km kopų... prisipažinsiu tikrai jaudino...

10-osios dienos video!

Po „priverstinio poilsio" stoju į startą ir bandau susikaupti ir išvaikyti jaudinančias mintis.

Pirmieji kilometrai sukasi per smėlio kopas vėliau per akmenuotus keliukus. Sekasi vidutiniškai, manau, kad per daug susikausčiau belaukdamas starto...vėl padarau keletą „supermeno" triukų per kuriuos vos ne vos išsilaikau ant motociklo. Už keliasdešimt kilometrų prasideda greita akmenuota trasa. Ir netrukus pravažiavus 160 km pamatau kaip nusileidžia malūnsparnis su medikais ir ant kelio sustingę keturi motociklininkai...privažiuoju arčiau, jie pradeda mane stabdyti ir paprašo užgesinti variklį...šalia guli 198 numeriu pažymėtas motociklas ir jo vairuotojas...atrodo viskas tikrai tragiškai, akimirka  pagalvojau apie blogiausia...bet prasistumiant motociklą pro šalį pastebiu, kad gaivinant medikams motociklininkas sukruta...

Važiuojant toliau visokios mintys apie beprasmes mirtis ir žiaurius sužalojimus pradeda lysti į galvą ...be čia vėlgi paaiškinimas vienas Dakaras yra Dakaras (kartais jis skamba ypač šlykščiai ) , bet visi dalyvaujantys čia žino kuo kvepia ir kad rizikuoja savo sveikata ar net gyvybe...stengiuosi negalvoti apie tai ir koncentruotis tik į kelio knygą ir atidžiai stebėti kelią...

Iki pat kopų atvažiuoju be didesnių nuotykių na ir ką 100 km džiaugsmo... rimtai man ta dalis tikrai patiko, nes kopos buvo aukštos, atrodė įspūdingai ir patraukliai. Paskutiniame CP (kontrolės punkte) paprašau švedo, kad padėtų pripildyti vandeniu mano camelback‘a , tačiau tas čiūvakas sako „sorry Mindaugas I can not open, my hands comlietly tired..." pradedu juoktis, papasakoju jam savo tokią pat problemą, nusišypsom ir judam paskutinius 70 km ... Važiuojant į gan aukštą kopą nugriūnu prie pat viršūnės. Staiga pribėga vietinis jaunuolis kuris mane nustebina savo nuoširdumu. Jis padeda man pakelti mocą ir sako „man, you know you can, you can..." padėkoju jam, nes išties džiugu matyti tokius žmones. Žinoma aš galiu! nes jau pramokau smėlynų technikos paverti motociklą ant šono, paimi už priekinio rato ir apsuki priekiu žemyn kopos. Tada sėdi ant moco, leidiesi žemyn ir vėl bandai įsibėgėti ir užvažiuoti ant kopos.

Vėliau vėl pastebiu malūnsparnį, bet šį kartą jis skrenda su kamera, tikriausiai ieško gerų vaizdų, pamanau  aš buvau teisus, jis skrenda šalia manęs ir labai žemame aukštyje. Na jaučiuosi „stebimas" ir stengiuosi važiuoti techniškai ir gražiai. Bet tas skraidantis aparatas tikrai įkyrus ir blaško mano dėmesį... ir kildamas į vieną iš kopų vėl gi nepasirenku greičio ir neužvažiuoju... o malūnsparnis sustoja ore visai šalia ir filmuoja kaip aš atlieku aukščiau minėtą išsivadavimo operaciją

Toliau legendoje matau, kad turiu „prigriebti" paskutinįjį -37 waypointą. Tačiau čia susiduriu su sunkumais kadangi aš nusileidžiu maždaug nuo kilometro aukščio kopos ir suprantu, kad tas taškas kurį turiu paimti yra viršuje ant šalia esančios kopos...Bandžiau užvažiuoti į viršų, tačiau dėl statumo man niekaip nepavyko...pradėjo temti, tiek to galvoju ne pasaulio pabaiga išgyvensiu dėl baudos kurią gausiu. Atvažiavus į finišą organizatoriai jau juokiasi ir klausia kaip sekėsi su 37 tašku? juokiamės visi... ir jie paaiškina, kad beveik puse dalyvių padarė tą pačią klaidą... Na bet aš finiše ir dėl to jaučiuosi puikiai

11- etapas. 4500m virš jūros lygio...

Dienos video (I)

Jau iš vakaro sužinome, kad rytdienos greičio ruožas atšaukiamas dėl galimo rūko. Miegam kiek ilgiau, nes startai nuo 8 val. Lankstau palapinę ir staiga pribėga japonas vairuojantis džipą ir klausia „today no rally?" aš apakęs, pasirodo jis nieko nežino, o tai reiškia, kad jis tik ryte grįžo iš kopų... su šypsena (nežinau kodėl, bet ta situacija atrodė labai juokinga) veide paaiškinu, kad šiandien SS yra atšauktas ir bus tik pravažiavimas.

Dienos video (II)

Pravažiavimas buvo tikrai įspūdingas...kilome serpantinais  iki 4500m aukščio kur stabtelėjau pažiūrėti ir įsiamžinti prie druskos ežero. Savijauta normali tik gal kiek mieguistumas jautėsi, o mocas tai visai kaip „burbuliatorius" tai dirba tai nedirba... Kalnuose pravažiuojam muitinę ir įvažiuojam vėl į Argentiną. Dar keli šimtai km ir mes bivace. Maraton etapas (be techninės pagalbos), todėl turim pasiruošti rytdienos greičio ruožui patys...

Dienos video (III)

 

12-etapas. Kas sakė, kad dešimtas etapas bus pats sunkiausias?

Nuo pat pirmųjų kilometrų pajaučiu variklio nestabilų darbą... pradedu sukti galvą kokios gali būti to priežastys. Gal tai dėl aukščio? bet tikriausiai ne, nes jau nusileidom nuo aukštikalnių vakar kur variklis trūkčiojo dėl oro stokos, pamanau. Pradžia gan smėlėta ir tos nedidelės kopelės priverčia keletą kartų nugriūti...ir vis dar nepagaunu kampo kodėl mano mocas nedirba žemais sūkiais, o perjungus aukštesnę dar blogiau jis netraukia...net sustoju prie vieno dalyvio kad paklausčiau ar jo mocas gerai dirba? Jis atsako kad viskas ok va nuo tada ir pradedu parintis važiuoju jau taip gal kokios 50 km ir nutariu, kad taip bus neįmanoma važiuoti ir reikia bandyti pakeisti žvakę. Riedėdamas akmenuota upės vaga pamatau vietinių žiūrovų būrį atvažiavusių su motociklais. Stabteliu prie jų. Jie kaip išprotėję visi pribėga ir klausia kas atsitiko? Aš jiems paaiškinu, kad mocas netraukia ir reikia bandyti keisti žvakę ar valyti karbiuratorių. Netrukus pribėga asas kuris prisistato kaip mechanikas ir man padės. Aišku kol su juo ardom mocą kiti siūlo užkasti, atsigerti ir pailsėti Pirmiausia pakeičiam žvakę ir bandau važiuoti. Shaise!, kaip pasakytų vokiečiai, niekas nepasikeitė...kaip nedirbo taip nedirba...tada grįžtu prie tų pačių žmonių ir bandom nuimti karbą ir jį išvalyti. Šiai operacijai reikia daugiau laiko, sugaištam gal kokią valandą....tokiomis sąlygomis viską turi daryti labai atsargiai, nes didelis vėjas ir aplink smėlis tikrai gali būti pavojinga technikai. Sudedam viską į vietas ir vėl bandau. Prieš išvažiuojant visiems padėkoju, nes kito varianto neturiu,  net jeigu ir karbiuratoriaus pravalymas nepadėtų, tik judėti į priekį bet kokiomis sąlygomis...

Iš tiesų efekto nėra, bet privažiuoju kuro užpylimo zoną ir pasirodo aš ne paskutinis čia dar pora motociklininkų su savo bėdomis... nutariu, kad likę 120 km nepareikalaus pilnų bakų kuro ir pripildau pilnus priekinius ir dėl rezervo 5 litrus į galinį baką. Taip bus lengviau įveikinėti kopas...

Joooo va čia tai kopos! va čia tai smėlis! Žiaurus klampumas kurio dar nesu matęs, vietomis priekinis ratas klimpsta iki ašies...variklio negalia dar labiau apsunkina galimybes įveikti šį pragarą...šiaip ne taip kapstausi į priekį kol privažiuoju prie gigantiškos kopos į kurią turėčiau užvažiuoti ir prigriebti pora waypontų... bet kur tau privažiavęs pamatau, kad tai neįmanoma su dabartinėmis mano moco techninėmis galimybėmis. Važiuoju net ir mažesnėmis kopomis dažnai panaudodamas sankabos rankenėle kuria „sužadinu" variklio sūkius

Kuo tolyn tuo sunkyn... istorija kartojasi vėl griūnu, keliuos, klimpstu vėl judu vėl klimpstu, na žodžiu žiauriai vargstu... ačiū Dievui dangus apsiniaukęs ir temperatūra pakenčiama. Staiga įstringu kopų apsuptyje ir suprantu, kad čia tikrai bus bėdos...šiek tiek pailsėjęs po motociklo atsikasimo ir jo apsukimo bandau užsikurti ir judėti tolyn. Ir staiga iš duslintuvų pasipila mėlyni dūmai. Vajė vajė, pamanau, man šakės...nors verk....stoviu įstrigęs kopose ir mano mocui parėjo variklis... Ragas galvoju, reikia susisiekti su komanda ir išsiaiškinti kaip vyksta procedūra kai dėl techninių gedimų sustoji kopose. Deja, niekaip nepavyksta prisiskambinti savo „legendiniu" sat phonu komandos vadovui. Sėdžiu, geriu vandenį, stebiu kaip vargsta netoliese pravažiuojantys automobiliai, šturmanai laksto po kopas ieškodami tinkamo kelio...Aišku po penktojo greičio ruožo jau su savim bendrauju žmogiškai ir visiškai aiškiai viską suvokiu. Manau, kad psichologinė būsena nebloga tik velniškai gaila, kad čia viskas turi pasibaigti...

Už kelėtos minučių į galvą ateina mintis dar kartą pabandyti užkurti variklį ir važiuoti tol kol visiškai užkals. Ir ką jus manot ? žingsnis po žingsnio, metras po metro judu į priekį!  Ir pasakau sau vieną iš populiariausių savo frazių "pirmyn tai ne atgal nors ir kas bebūtu.." taigi judu tolyn ir pastebiu, kad vargdamas smėlynuose motociklas „suvartoja" nemažai kuro ir mano bakuose jau liko tik keli lašai. Už keliolikos km pastebiu žiūrovus atvažiavusius su legendiniu Jeep Wrangler, o iš patirties žinau, kad šie džipai benzininiai. Privažiuoju prie jų ir paklausiu kelėtos litrų kuro. Jie maloniai sutinka man padėti, išsitraukia šlangą ir ištraukia kelis litrus. Žinoma kol procesas vyksta aš atsigaivinu lediniu vandeniu pildamas ant galvos ir už kaklo bei užkandu keliais sumuštiniais kuriais pavaišina mano naujieji draugai. Aš eilinį kartą sužavėtais nuostabiais Argentinos žmonėmis kurie taip nuoširdžiai padeda sunkiomis akimirkomis.

Toliau trasa eina per smėlėtas upės vagas ir kanjonus kuriuose pasiklystu kartu su keliais automobiliais. Imu nervintis, nes mano bake liko gal koks puslitris, o iki finišo dar gabalas kelio... bet netrukus pavyksta rasti teisingą kelią ir važiuoju finišo link...

Yes, yes, yes! man pavyksta pasiekti finišą su visiškai tuščiais bakais ir sunkiai važiuojančiu motociklu. Nuo dopo finišo iki pirmosios kolonėlės 24km ir esu įsitikinęs, kad tikrai nedavažiuosiu. Paklausiu teisėjų, vietinių žiūrovų ar kas turi kuro, bet visi tik tampo pečiais leisdami suprasti, kad padėti jie negalės. Na ką gi bandau važiuoti , jeigu nedatrauksiu tai kas nors patems...bet to neprireikė, nes čia pat buvo Rygos komandos „technička" kuri laukė savo Oscarų  ir užpylė pora litrų kuro ir aš sėkmingai nuvažiavau iki kolonėlės.

Pavalgęs, atsigėręs ir šiek tiek pailsėjęs važiuoju likusius 240 km iki bivaco.

Atvažiuoju pavargęs ir visiškoje tamsoje apie vienuoliktą valandą... pirmiausia žinoma pas Zigį (mechanikas). Paaiškinu problemas ir einu statytis palapinę (tiksliau ji jau buvo pastatyta, nes bičiulis Balys jau ją buvo pastatęs ir tai mane labai nudžiugino) , praustis ir valgyti... netrukus sužinau, kad mano variklį būtina keisti. Su Zigiu nueinam pas KTM mechanikus kurie paaiškina, kad greičiausiai pro filtrą pratraukė dulkės ir varikliui jau šakės... nebelieka nieko kito kaip keisti nauju ir vėl man pasiseka, kad mano komanda turi naują variklį pas save, nes KTM rally servce jau nebeturi nei vieno. Per naktį Zigis viską sutvarko...

13-etapas. WRC edition

Jau prieš startuodamas žinojau, kad šis greičio ruožas bus smagus, nes čia vyksta Pasaulio ralio WRC etapas. Trasa labai vingiuota, bet dėl to nejaučiu diskomforto, nes danga kieta ir oras liuks, be to ir iki ralio pabaigos tik vienas SS liko  žodžiu nuotaika išties puiki...Aplenkiu keletą dalyvių ir lekiu pirmyn. Kilometrai sukasi tikrai negreitai, nes tiesiųjų labai mažai ir privijus keturračius prasideda dulkių šokas. Kalnuose vėjo nėra, o kelio kraštai apaugę krūmais. O jeeee, prasideda dulkių grūzas...aplenkiu čiliečių pasididžiavimą Lopezą (nr.20) kurį tempia ant virvės kitas dalyvis. Tikriausiai turėjo problemų su varikliu, gaila, pamaniau... bet ralis dar nebaigtas, todėl džiaugtis iš anksto nėra ko. Vėliau šiek tiek sutrinku kai privažiuoju kelio išsišakojimą, o jis legendoje nepažymėtas... velnias galvoju dar to betruko.. bet nuojauta sako kad kairysis turėtų būti teisingas, be to ir provėžų šiek tiek daugiau, nors ant kieto grunto jos matosi labai silpnai. Važiuoju šiek tiek abejodamas, bet kadangi kiti dalyviai važiuoja ta pačia kryptim tai nusiraminu. Finišą pasiekiu be didelių nuotykiu, nepaisant to kad važiuodamas per upelį kurio dugnas betoninė plokštė taip užtampo mocą, kad vos vos išsilaikau    Na, bet čia finišas ir krūva nuostabių ralio fanų su didelėmis Argentinos vėliavomis.

Jėga, liko tik viena diena....

14-etapas. LAST but FAST

Startas žiauriai anksti, pirmas mocas startuoja 3:45 ! Iš vakaro su Einars juokaujam kad gal neiti ir gulti nes dar minimum 1,5 val. prieš startą reikia atsikelti. Iki "special stage" 224km mieguisto kelio...pusiaukelėj sustojęs susivartau kofeino bombą ("Shliuch" energetiko) ir stačiomis akimis privažiuoju prie starto Dar turim kokias 15min, todėl visi esantys dalyviai  „atsargiai" džiaugiamės ir meldžiamės, kad nieko nenutiktų paskutinį etapą...

Startas! Matau kad trasa žiauriai greita, panaši kaip ir pirmąją varžybų dieną. Tiesioji ir 90 laipsnių posūkis, vėl tiesioji ir vėl posūkis. Pasivijęs keletą dalyvių suprantu,  kad lėtai ir laaabai atsargiai važiuoti neišeis, nes per dulkes galiu padaryti lemtingų klaidų...Staiga pro šalį pralekia Honda,  (matomai vakar turėjo nesklandumų, o šiandien nutarė atsigriebti) ir už keliolikos km pamatau tą patį mocą gulintį visą suvarytą ir šalia vairuotoją jau kalbantį telefonu. Po ilgos tiesiosios buvo „T" formos sankryža ir jis turėjo pasukti į dešinę, bet matomai per dulkes nepastebėjo ir rėžėsi tiesiu taikiniu į griovį ko pasėkoje jo priekiniai amortikai sulinko iki variklio...Pravažiuodamas stabteliu paklausti ar nieko nenutiko ir ar reikia pagalbos, bet čiūvakas liūdnu veidu atsako kad viskas ok.

Minu toliau vidutiniu tempu, bet labai atidžiai stebėdamas kelio legendą... Ir staiga pro šalį (nors ir pilna dulkių ) vėl pralenkia mane raudonas motociklas ir už kelių šimtų metrų rėžiasi į kitą dalyvį kuris jau daro posūkį. Abu motociklai ir jų vairuotojai tiesiog nuskrenda į šalis. Asilas! Sušunku iš pykčio. Kam taip lėkti nematant kelio ir dar paskutinę dieną aš nesuprantu. Ir dar dėl jo kaltės nebaigė pagyvenęs prancūzas (gym.1957) su kuriuo kartas nuo karto susitikdavom trasose. Ech...

Nusiraminu ir saugiu greičiu artėjo finišo link...diena karšta ir vandens prigėriau nemažai, todėl užsinoriu „nusišvilpt",  bet nesiruošiu stoti paskutiniame greičio ruože nors iki finišo dar 90km... Šiek tiek didinu tempą, nes pradeda akis semti

YES! YES! YES! Finišas! Aplink tiesiog trykšta geros emocijos, teisėjai, dalyviai, operatoriai su visais apsikabinam rėkdami YES! We did it!

Nors dar liko 340km iki Buenos Aires, bet čia jau nesvarbu, nes šis greičio ruožas buvo paskutinis ir tai reiškia DAKAR ralio įveikimą.

Ralio žiūrovų nufilmuotas Mindaugas važiuoja Buenos Aires link, ką tik kirtęs finišo liniją:

Ilgas kelias į Buenos Aires nuobodus nes važiuoju autostrada o karštis lauke 37 laipsniai... sustoju kolonėlėje ir nusiperku 2 l šalto vandens...išgeriu gerą puslitrį iškarto, o likusius supilu į camelback‘ą ...Nuotaiką pakeldavo daugybė žmonių kurie stovėjo, mojavo rankomis ir džiaugėsi su mumis visais. Tikriausiai per visą autostradą nebuvo nei kilometro kad nebūtų pakelėje žmonių. JĖGA!

15-etapas. Užvažiuoti ant podiumo

Atsikeliam ryte ir pirmas darbas kurį padarau tai susirandu savo trispalvę vėliavą. Apsijuosęs ją pravažiuoju garbės ratą ir užvažiuoju ant pakylos...Svajonė išsipildė (tiksliau buvo išpildyta ) ir aš visas laimingas stovėdamas ant podiumo gaunu „DAKAR 2009" simbolinį medalijoną reiškiantį ralio įveikimą.

Nuostabus jausmas...

P.S.

Geriausios frazės kurios lydėjo mane viso  ralio metu:

"Pirmyn tai ne atgal, kad ir kas bebūtų..."

"Na peskie nužna taiga, tiaga nužna!..."

"DAKARAS yra DAKARAS"

"Viskas įmanoma..."

 

Mindaugas & "M2" žurnalistai :)

Komentarai (28):