Naujienos

2009 01 27

Mindaugo įspūdžiai! Pirmoji varžybų dalis.

1-oji varžybų diena - Dulkių šokas :)

Pravažiavus apie 200 km nuo Buenos Aires į pirmąjį greičio ruožą stojau prie starto linijos. Šioks toks jaudulys apėmė pamačius pirmuosius smėlėtus ir smarkiai dulkėtus kelius. Starto numeris lėmė startuoti vienam iš paskutiniųjų… Jau prieš startuodamas sakiau sau, kad pirmieji etapai yra apžvalginiai ir skirti “pripratimui” prie moco. Taigi startas ! važiuoju vidutiniu tempu, bet priekyje keletas silpnesnių varžovų po kurių seka beprotiški kamuoliai dulkių. Nori nenori tu supranti, kad taip tęstis negalės visus 300 km ir pradedi strateguoti kaip juos aplenkti. Trasa tikrai greita: kelių ar keliolikos kilometrų tiesioji ir staigūs 90 laipsnių posūkiai ir vėl tiesioji...Didelis greitis, staigūs stabdymai vėl maksimalus pagreitis, todėl profesionalūs lenktynininkai tiesiog sudrožia padangas per pirmuosius 200km.

Rodos, galėčiau važiuoti tikrai greičiau, bet dulkių kamuoliai tave stabdo, matomumas labai ribotas, o klaidos gali būti lemiamos. Staiga išgirstu pirmąjį „Sentinel“ signalą  kuris įspėja, kad artėja automobilis. Bandau sulėtinti greiti ir staiga pro šalį praskrieja pirmasis dalyvis palikdamas neapsakomą dulkių kiekį man panosėje. Esu priverstas beveik visai sustoti, nes tikrai nieko nematau. Po keliolikos sekundžių dulkės prasisklaido ir aš judu toliau.

Taigi po keturių valandų pasiekiu finišą ir judu link bivac‘ą (stovyklavietės).

2-oji varžybų diena – Pirmieji nesklandumai arba nuotykiai prasideda

Antrasis Special Stage visai šalia bivaco vos už keletos km. Prie starto stojame poromis. Startas! Ir staiga po keletos posūkių mano „partneris“ važiuodamas šalia nesuvaldo motociklo ir griūna tiesiai man po ratais! (Turiu pasakyti, kad nemalonus jausmas lydėjo visą tą dieną. ) Ankstyvas rytas, todėl vėjo nėra ir dulkių kamuoliai vėl diktuoja tempą. Vos už keletos kilometrų nuo starto staiga per dulkes pamatau vaiką kuris išbėgęs ant trasos rodo kažkokius gestus, šiek tiek numažinu greitį ir pajuntu didelį smūgį (į aštrią duobę) po kurio vos išsilaikau ant moco ir spėjęs apsidaryti aplink pastebiu tris motociklus gulinčius šalia kelio ir šalia jų aimanuojančius lenktynininkus. Dar po kelių šimtų metrų mano motociklas užgęsta, sustoju. Bandau suprasti kas įvyko ir pastebiu, kad iš galinio bako bėga kuras. Pasirodo po to smūgio galinis amortizatorius sudirba „iki galo“ ir galinė šakė pažeidžia kuro šlangelės sujungimą. Užkemšu šlangelę, kad kuras nebebėgtų, persijungiu kranelį į priekinius bakus ir judu pirmyn. Pirmajame kontrolės punkte nutariu permontuoti sujungimą nuo priekinių bakų (nes juose nebėra kuro) į galinį. Sugaištu gal pusę valandos kol susitvarkau... Už keliasdešimt km įvažiuoju į malonią „Fesh“ smėlio atkarpą oooje! pirmieji griuvimai, nes tas smėlis prilygsta pudrai ir važiuoti juo labai sunku.

Taigi su pirmaisiais nuotykiais pasiekiu finišą ir važiuoju nuobodžius 600km iki bivac‘o...

3-oji varžybų diena – Ko gero smagiausia diena per visą ralį

Net ir pravažiavimas į 3- čią greičio ruožą eina per žvyrkelius... Po dviejų dienų pradedu grūzintis, kad tos nelemtos dulkės mane suvalgys .

Stoju prie starto linijos ir ką jus manot mano veide nušviečia šypsena.. Pirmieji trisdešimt kilometrų fantastiški: malonus šoninis vėjelis, kieta kelio danga, greiti posūkiai - tai mano dopas! Vėliau šiek tiek sunkesnės sąlygos vingiuotuose ir smėlėtuose keliukuose bet tai niekis su viskuo susitvarkau su gera nuotaika. Pats ilgiausias greičio ruožas tikrai buvo smagus.

Tik va po to tų žavių 550km man žiauriai pradeda skaudėti kairiąją ranką (plaštaką). Nuvažiavus i bivacą nueinu pas gydytojus paklausti ar jie gali man padėti. Jie pamini, kad tokios problemos Dakare būna, nes ranka yra įtampoje nuo vibracijos ir pastovių kelio nelygumų, akmenų visą dieną ir yra sudirginamas nervas ko pasekoje negaliu laikyti vairo visu pajėgumu....

4-oji varžybų diena -  Prasideda...:)

Po vakarykščio smagumo dar vis pilnas optimizmo pradedu šturmuoti 4-ą etapą. Trasa prasideda siaurame akmenuotame kalnų keliuke. Po keliolikos kilometrų prasideda stiprūs rankos skausmai ir kurie pradeda stipriai įtakoti važiavimą. Netrukus padarau keletą klaidų (išlekiu į akmenis už trasos ribų) ir suprantu, kad galiu t.y. turiu važiuoti saugesniu tempu. Pabendravęs su savim judu tolyn. Antroje varžybų dalyje prie manęs prisijungia sportininkas numeriu „138“ kuris seka iš paskos kokius 60km. Iš pat pradžių nesupratau kodėl jis važiuoja mano tempu ir kodėl nelenkia, juk jis važiuoja šiek tiek greičiau nei aš... Na tiek to galvoju tegul seka...

Netrukus įvažiuojame į smėlėtą upės vagą ir uolėtus keliukus kur pamatau du motociklus ir malūnsparnį. Suprantu, kad čia ne šiaip sau... vienas iš motociklistų patyrė avariją. Sulėtinu greitį ir stabteliu trumpam ir klausiu savo naujojo „partnerio“ ar negalėtų jis pravesti likusius kilometrus iki finišo (drauge yra lengviau važiuoti sudėtinguose ruožuose, nes turi skirti daug dėmesio į legendą (kelio knygą) ir diktuoti tempą, o tai tikrai vargina). Bet mano bičiulis sako kad patyrė avariją (buvo matyti iš jo nulaužto šalmo snapelio) ir nebeveikia Roadbook‘as (įrenginys kuriame sumontuojama kelio knyga) ir jis negali važiuoti. Netrukus pasirodo kvadas (keturratis) ir mano „naparnikas“ sušunka „Fucking quad!!!” leisdamas suprasti, kad turim paskubėti, nes turėsime vėl ryti didelius dulkių kamuolius. Na ką aš nusišypsau ir sušunku - fallow me 

Iki finišo nemalonus žvyrkelio keliukas priminantis apie dulkių skonį...

Priartėjęs prie bivaco nustembu : stovyklavietė įkurta tiesiai ant geležinkelio bėgių šalia vietinės geležinkelio stoties. Pučia žvarbus vėjas pakeldamas smėlio dulkes, dauguma dalyvių vaikšto su akiniais, kad dulkės nepatektų į akis. Naktis buvo šalta...

5-oji varžybų diena – Ko gero pati sunkiausia diena gyvenime...

Na nuotaikos prieš startą neblogos galvoju, jeigu dopas bus apie 500km tai reiškia, kad bus gan greitas ir man didelių keblumų nesudarys, bet čia aš ir apsirinku... Nuo pat pradžių kelio danga labai apgaulinga smėlis ir akmenys iškart primena apie kairiosios rankos sutrikimus , bet tai nieko po maždaug 50km nuotaiką pakelia greita trasos dalis po kurios seka didžiuliai fiziniai ir psichologiniai išbandymai. Pastoviai stengiuosi bendrauti su savim ir nuteikinėti save optimistiškomis nuotaikomis. Laiko gyvenimiškiems apmastymams tikrai nėra, nes smėlis ir akmenuotos upės vagos grietai išblaško visas mintis į šalis iki pat antrojo „refulingo“ (kuro papildymo). Ten sutinku būrelį jau pavargusių lenktynininkų kurie kaip ir aš pildosi kuro atsargas geria vandenį ir valgo sauso maisto davinius ar energetinius batonėlius... na ką gi liko mažiau nei šimtas km galvoju nieko, atlaikysiu. Toliau važiuoju gan greita trasos atkarpa kai staiga privažiuoju pirmąsias kopas kurios atrodo gan agresyviai. Mano pirmasis bandymas užvažiuoti į pirmąją kopą gan vykęs, tačiau po kelėtos kilometrų susiduriu su labai aukštomis kopomis (kokius keturis ar penkis kartus aukštesnės nei mūsų Nidos pirmoji kopa) ir stengdamasis įvažiuoti griūnu likus keliems metrams iki viršūnės. Pasekmės ne kokios ištrunka mano GPS ir kabelio tvirtinimas. Vietiniai gyventojai geranoriški, jie pribėga padeda pakelti motociklą ir pritvirtinti su plastikiniais dirželiais GPS‘ą.  Na ir kaipgi be foto visi laksto aplink ir tik blykst blykst... aš mandagiai jiems paaiškinu, kad, deja, fotosesijoms laiko tikrai neturiu ir judu pirmyn... Pravažiavus dalį kopų susiduriu su tikraisiais sunkumais tai žolėmis apaugusius kopos. Per tas žoles negaliu įsibėgėt iki reikiamo greičio ir griūnu keliuos vėl griūnu keliuos.... žodžiu nuotaika vis prastėja ir prastėja... pamatau besikamuojančią žolėtuose smėlynuose švedę Annie Seel (nr .93). Daug apie esu girdėjas ir šiaip mano vyriška pareiga sako kad reikia padėti moteriai. Privažiuoju ir paklausiu ar viskas ok, tačiau pamatau, kad jos šalmo priekinė apsauginė dalis yra sudaužyta. Išsiaiškinu, kad ji jau upės vagoje griuvo į akmenis. Na ilgai nedelsias padedu jai pakelti motociklą ir abu besikeikdami bandom važiuoti... netrukus ji vėl įklimpsta į smėlynus ir esu vėl priverstas sustoti ir padėti. Po serijos gerai žinomų keiksmažodžių „fuck“ slenkam finišo link. Keletas kopų ir mūsų keliai išsiskiria... aš atsiduriu vienas minkšto smėlio kopų apsuptyje. Klimpstu, griūnu, keliuos ir taip kokį dešimt kartų mano fizinė ir psichologinė būsena visai ant ribos. Tašką padeda mano bandymas įvažiuoti į kopą kai pašokęs nuo vieno camelgrass‘o stačia galva skrendu į kitą. Šiek tiek susitrenkiu galvą ir nutariu pailsėti... Vandens mano camelback‘e jau nebėra, todėl atsigeriu gal kokius1,5l iš motociklo esančių vandens bakų (pagal reglamentą privalomas kiekis ant motociklo 3l.) Pasiimu fotiką ir nutariu pralinksminti save filmuodamas šią žiaurią akimirką. Tada supranti, kad turi mąstyti kaip įveikti kliūtis o ne beprasmiškai sukti rankeną o po to kilnoti motociklą. Esant tokiai psichologiniai būsenai pradedi kalbėtis net su Dievu, mirusiais draugais, motociklu tarytum tikėdamasis, kad jie tau suteiks sveiko proto ir jėgų... po gerų 20min poilsio apsižvalgau kur būtų protingiausia važiuoti ir bandau...man pavyksta! Rodos, jau susitaikiau su savim ir blaivaus proto pagalba judu link dopo pabaigos. Dangus apsiniaukė ir prasideda ledų krūša, o vėliau ir lietus tai šiek tiek kelia nerimą, kad reikia suspėti iki finišo su šviesa.

Finišas! Yes! Visas permirkęs važiuoju link bivaco dar kokie 80km…yra laiko apmastyti apie šią dieną ir buvusią būseną...supranti, kad čia sunkiausios varžybos Pasaulyje ir ši diena buvo tikras išbandymas ir turi susitaikyti su tuo. Panika ir nelogiški veiksmai gali viską pražudyti.

Grįžęs į bivaca mano bičiulis Einars Vinters pasakė: „ Važiuodamas galvojau, jeigu Mindaugas įveiks šios dienos trasą tai Dakarą jis tikriausiai pravažiuos“. Šiuos žodžius kaip motyvacijai taikiau savo mintyse dar ilgai

 

Tą dieną atsiminsiu gan ilgai...

Košmariškos dienos video:

 

Pasirinkite "HQ" (High quality). Matysite puikios kokybės Video.

6-oji varžybų diena - Gedimas

Nuo bivaco iki starto važiuojam 75km asfaltuotu keliu, keista, kad iš priekio kartas nuo karto važiuoja sportiniai automobiliai, sunkvežimiai ir motociklai...netrukus suprantu, kad jie grįžta iš po vakarykščio dopelio į bivacą „prisiduoti". Atvažiavęs prie starto sužinau, kad startas atidedamas, nes dalis dalyvių dar vis grįžta... Na pašmaikštavę ir pasidalinę savo nuotykiais su Baliu stoju prie starto... Pirmieji 30km smėlėti keliukai atrodo nesudėtingi, bet štai privažiavus vėl tas legendines kopas šiek tiek apima nerimas. Susikaupiu ir prisimindamas vakar įgytą patirtį šturmuojuJ sekasi neblogai ypač kur prasideda „normalios" kopos, nes jomis tikrai smagu važiuoti. Staiga pastebiu, kad mano „tripmasteriai" (prietaisai rodantys nuvažiuotus kilometrus) sugedo ir abu nebeveikia. Oooo galvoju dabar tai bus „ž...pa" nes kopose, be to, tikrai sunku orientuotis. Taip ir atsitiko kad teko šiek tiek pasiklysti ir apvažiuoti keletą kopų iš kairės pusės kai tuo tarpu turėjau tai padaryti iš dešinės (legendoje buvo pažymėta 49 km į dešinę, o 52 km į kairę, o prietaisai neveikė ir maniau, kad jau privažiavau 52 km). Žodžiu pasiklydau...Užvažiavęs ant vienos didesnės kopos tolumoje pastebėjau dulkes kurios išdavė, kad ten yra trasos atkarpa. Taigi pasileidau kaip tiesiai... taip tai buvo trasos dalis ir netrukus susiorientavau kur esu. Vos už kelėtos km privažiavau pirmąjį kontrolės punktą po kurio supratau, kad turėsiu bėdų, nes nepaėmiau 3-jų Waypoint‘ų (virtualūs taškai kuriuos turi „paimti" GPS pagalba pravažiuodamas 300m spinduliu)  kurie ir buvo būtent ten kur ir padariau esminę klaidą pasukdamas į kitą pusę. Atgal grįžti jau nebegaliu, nes esu jau atžymėtas kontrolės punkte ir prieš eismą važiuoti negaliu. Na tiek to galvoju vis tiek ne dėl prizinės kovoju. Vėliau „prisikabinu" prie kitų dalyvių ir seku jiems iš paskos taip ir pasiekiu finišą.

7-oji varžybų diena. „Very fast"  ir pirmosios argentiniečių vaišės

Pradžia „įspūdinga" iš vakaro peržiūrėjęs apie rytdienos trasą buvau nusiteikęs šiek tiek kitaip pirmieji 150km buvo pažymėti smėliu ir parašyta „Very fast" tik nebuvo pažymėta, kad „very fast for the first bikes". Kas dalyvavo endurokroso Paikuses etape Estijoje tas supras mane kas būna kai pravažiuoja koks 100 mocų per gan neplatų smėlio keliuką. Šimtai provėžų kuriuos ištampo tavo energiją ir nervus. Vanduo mano camelbacke (beveik 2 l) baigiasi po maždaug 100km , gerai, kad argentiniečiai šaunūs žmonės. Atvažiavę į trasą pasižiūrėti lenktynių jie jau buvo pasiruošę savo nešiojamus šaldytuvus užpildytus šalto vandens buteliais. Pora kartų stabtelėjau prie jų vandens tai jie su mielu noru pylė ir už kaklo ir į gerklę.... ir vėl pasigirst tradicinės frazės: „piloto de moto where you come from?" sau ir jiems pakeldamas nuotaiką aš žinoma garsiai sušunku „Piloto de moto from Lituania!" (deja kai sakai jiems „Lithuania" tai jie ilgai mąsto) ir po keletos foto blyksniu važiuoju toliau... pasibaigus smėlėtai atkarpai trasa eina pro tiltą ant kurio susirinkę šimtai žmonių. Kitoje Pasaulio vietoje galėtum suprasti, kad ten jau laukia pavojinga vieta ko žmonės ir susirinkę laukia. Bet čia viskas kitaip, paprasčiausiai taip patogiau stebėti ir tiek, nes toje vietoje lėtas posūkis po kurio tenka važiuoti geležinkelio bėgiais...Po malonių gazo rankenos sukimų skaldos žvyrkeliu (panašiai kaip Lietuvoje klojamas sluoksnis prieš asfaltavimą) vėl tenka važiuoti smėlėtais keliukais... jiems pasibaigus maloni tiesioji kietesnio grunto... ir staiga važiuodamas 130 ...140km/h pamatau purvo ruožą ir bandau stabdyti!!!aaa!!! jaučiu jau vėlu... ir tik įvažiavus pirmus metrus į tą purvo vonią slysteli priekinis ratas ir aš čiuožiu keliolika ar keliasdešimt metrų kaip ant ledo...Net pradėjau juoktis kai sustojęs pamačiau save ir savo mocą. Vienas moco šonas ir visas aš, nuo galvos iki kojų buvom aplipę storu purvo sluoksniu. Moco negaliu pakelti, nes kojos slysta, pirštinės padengtos storu „šokolado" sluoksniu... ir staiga pamatau atlekiantį juodąjį velnią su „Monster" logotipu, žinoma tai Gordonas, skrieja tiesiai į mane. Staigiai šokteliu ir mojuoju rankomis, kad neužskristų ant manęs ir mano moco. Pastebėjęs mane suspėja sustabdyti automobilį iki saugaus greičio ir pravažiuoja pro mane. Apsidairau aplink ir priekyje pamatau sėdintį ant arklio vietinį gyventoją. Aš pamoju jam, kad jis atjotų ir padėtų man iškelti motociklą. Tikrai neteko jo ilgai įkalbinėti ar vėliau mokėti pinigus, su mielu noru jis traukdamas motociklą išsimurzino ir vėliau padėjo nuvalyti purvus nuo prietaisų, kad galėčiau pasiekti finišą. Na štai, netoliese ir kontrolės postas... visas murzinas ir nutroškęs nutariu pailsėti, nes organizatoriai informuoja, kad čia yra finišas ir toliau bus tik „Liaison" (pravažiavimas) tačiau suplanuota trasa t.y. per kalnus.

Nuotaiką pakelia kontrolės poste nuostabiai besišypsančios merginos, tai šiek tiek motyvuojaJ  Na ką gi privažiuojam tuos garsiuosius kalnus... o vaikeli, jie bepročiai (organizatoriai)! Pamaniau. Siauras, status ir velniškai akmenuotas keliukas atrodo įtint kraupiai... visi vos juda... pasiekus 3000m aukštį pajunti, kad motociklui reikia daugiau sukti rankeną, nes jis paprasčiausiai nedirba ant žemų sūkių (trūksta oro). Keletas automobilių stovi ir nežino ką daryti ar važiuoti tolyn ar grįžti ir važiuoti aplinkiniu keliu... Važiuodamas tuo įspūdingu keliu ne kartą pagalvojau, kad organizatoriai tikrai butų pasigailėję, jeigu nebūtų nuėmę šios atkarpos kaip greičio ruožo... Daugelis lenktynininkų sakė, kad greičiau ir tikriausiai nebūtų sugebėję pravažiuoti...

Po aukštų pakilimų, keliasdešimt kilometrų šiek tiek lengvesnių nusileidimų. Ir galų gale prasideda eilinis Liaison ruožas asfaltuotu keliu. Stabteliu užkąsti pirmoje degalinėje kur sutinku kitus dalyvius, lietuvaičius mechanikus iš Green rain komandos (Biesas&co) ir Karlosą  kuris nuveda į kavinę ir pasiūlo paragauti legendinį jautienos kepsnį...:)

Pavalgęs važiuoju link bivaco kuris yra Valparaiso mieste. Bet nuotykiai dar nesibaigia... važiuojant „Auto pista" (autostrada) staiga į kelią išbėga šuo ir tiesiai man po ratais! Stipriai sugriebiu vairą ir dėkui Dievui išvengiu griuvimo ...(nuo to laiko pamatęs netoliese gyvūnus ženkliai sumažinu greitį. Jau sutemus pasiekiu bivacą ir vėliau savo išsvajotąją minkštą lovą.

7-osios dienos video medžiaga:

 

Pasirinkite "HQ" (High quality). Matysite puikios kokybės Video.

Pasirinkite "HQ" (High quality). Matysite puikios kokybės Video.

8-oji diena. „Rest day"

Atsikėliau gal kokią 9 val. Papusryčiavęs lekiu į vietinį supermarketą kur nuperku skystų miltelių rūbų skalbimuiJ ir prasideda... pora valandų aš, ir kitame kambaryje Einars skalbiame savo rūbus išsijuosę...

Kiek vėliau nuvažiuojame į bivacą kur ir praleidžiame likusią dienos dalį, bandome pailsėti...

8-osios, poilsio dienos video medžiaga:

Pasirinkite "HQ" (High quality). Matysite puikios kokybės Video.

Mindaugas & "M2" žurnalistai :)

 

Komentarai (30):